Šamo žūtis

Ankstų vasaros rytą pabudau nuo triukšmo, sklindančio iš virtuvės. Įsiklausiau į garsus ir nutariau, kad manosios žuvytės labai jau triukšmingai žaidžia. Tą rytą nenoriai ropščiausi iš lovos ir ėjau į virtuvę maitinti savo augintinių. O siaube! Akvariume plaukiojo tik viena auksinė žuvytė, o šamo niekur nesimatė. Pasilenkusi po kėde pamačiau vargšelį, susitraukusį, be gyvybės ženklų. Man jo taip pagailo kad net apsiverkiau. Prisiminiau vakarykštę dieną, lyg nujausdamas nelaimę, įdėmiai žiūrėjo į mane savo mažomis, apvaliomis akutėmis. Tarsi norėdamas mane įsiminti.

Pradėjau save kaltinti, kad laiku nenuėjau pažiūrėti, kas dedasi virtuvėje. O auksinukė, matyt, šaukėsi pagalbos. Šamas labai mėgdavo staigiai pakilti į paviršių ir, neapskaičiavęs, kur baigiasi akvariumo sienelė, iššoko lauk.

Taigi, auksinukė liko viena. Liūdna plaukiojo po akvariumą. Viskas jai buvo nemiela, net valgyti nenorėjo. Teko pirkti draugę. Ir šį sykį nupirkome žuvytę su ūsais, kad nors truputėlį būtų panaši į šamą. Draugė dėl pilkos spalvos pavadino ją silke. Žuvytės susidraugavo iš karto: smagu žiūrėti kaip jos vaiko viena kitą. Tikiuosi, kad ši žuvytė bus protingesnė ir nebaigs gyvenimo taip liūdnai, kaip šamas.

Norėčiau įsigyti didesnį akvariumą. Gal mano svajonė kada nors ir išsipildys.

 

Loreta Lubytė

2003 m. liepos 1 d.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".