Rugsėjis Nidoje
Rugsėjo pirmoji daugeliui primena pirmąją dieną mokykloje, na o likimiečiams tai pirmoji atostogų diena Nidoje. Į Neringos miesto socialinės ir kultūrinės reabilitacijos centrą atvykome septyniese. Šiemet mūsų gretos mažesnės, bet dėl to kaltas oras: rugpjūčio pabaiga buvo gan lietinga.
Pirmąją dieną išvykome pasižvalgyti po miestą. Jau žinojome, kad šiomis dienomis Nidoje vokiečiai kartu su Lietuvos kino studija kuria kino filmą Banga. Jame filmuojasi ir mūsų virėja Bernadeta. Išriedėjome pasižiūrėti šio neeilinio reginio, tačiau pasiekti filmavimosi paviljoną sutrukdė blogas kelias. Grįžtant Jolanta rado du gražuolius baravykus tiesiog pačioje šalikelėje. Būtų pakliuvę jie į puodą, bet neturėjome nei krepšio, nei maišiuko. Pasidėjau aš tuos baravykus sau ant kelių ir, kol kratėmės keliu atgal, jie tiesiog prapuolė.
Vyrai aktyviai aptarinėjo nutrūkusias keliones į Kaliningrado sritį. Rusai įvedė transporto priemonių draudimą, tad pigiu tarybiniu benzinu mes jau nebepasinaudosime. Ši tema mūsų Petrą labai nuliūdino, ir vieno vakaro vinimi tapo jo retorinis klausimas: Kaip toliau gyvensime?
Lietingas oras kartais mus įkalindavo reabilitacijos centre. Todėl, kai tik pasirodydavo saulutė, nieko nelaukdami sprukdavome į lauką ir savo ekskursijoms ieškodavome vis naujų objektų. Kartą atsidūrėme Saulės laikrodžio papėdėje. Gerai, kad pasipainiojo vokiečių turistai jie paslaugiai užtempė mus iki pačios viršūnės. Nuo jos atsivėrė nuostabi Nidos panorama ir statomo naftos gręžinio D6 vaizdas. Savarankiškai nusileidę į pakalnę, nuriedėjome prie jūros, aplankėme T.Mano namelį.
Norų visada daug, tik galimybės ribotos. Štai kartą aš išvažiavau su Jonu ir Adoliu marių pakrante. Oras puikus, vaizdai nuostabūs. Nepastebėjome, kaip pasiekėme takelio galą, o jėgų grįžti atgal ir pristigau. Išgelbėjo horizonte pasirodžiusi Jolanta.
Priešais reabilitacijos centrą iškilo nauja medinė bažnyčia. Jos apačioje įrengta meno galerija. Kaip gi neaplankysi kaimynų? Galerijoje buvo eksponuojami lietuvių ir latvių dailininkų darbai. Labai patiko Griškevičiaus Kelionė į Tilžę, J.Teišerskytės-Stoškienės Tigrinės orchidėjos, V.Ajausko Linksma kelionė. Tiesiog sužavėjo latvių juvelyrika. Jonui į akį krito bronzinis ungurys. Moterys seilę varvino žiūrėdamos į papuošalus: ne viena mintyse jau regėjo save su konkrečiu dirbiniu. Ech, kad būtume milijonieriai
Norėdami pabūti kuo ilgiau gryname ore, ne kartą leidome laiką marių pakrantėje. Su ilgesiu stebėdavome išplaukiančius ir parplaukiančius laivus. Kartą surizikavome ir užkalbinome laivo Aistis kapitoną. Plaukiam! Sudėtingas įlipimo į laivą procesas praėjo labai linksmai. Kapitono komanda mus tiesiog ant rankų pernešė tilteliu ir susodino laive. Tik Jonas ir Ramūnas nesiskyrė su savaisiais vežimėliais. Visi kiti liko prieplaukoje, saugomi kapitono takso Makso. Kelionė mariomis truko vieną valandą, bet įspūdžių užteks visiems metams. Matėme penkiasdešimties metrų aukščio Parnidžio kopą, praplaukėme palei Rusijos sieną Kapitonas Romas vaišino mus alumi, obuoliais iš Mingės kaimo. Pasijutome kaip geriausi draugai. Puiku, kad dar yra tokių žmonių, kuriems ne pinigai svarbiausia.
Laikas prabėgo greitai. Baigėsi dar vienos mūsų atostogos. Tikimės, kad sekančiais metais vėl čia sugrįšime.
Loreta Lubytė
2003 m. rugsėjis
Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".
