Apmąstymai vienumoje

Gegužės mėnuo, o aš viena namuose. Fui, kaip nemėgstu vienatvės. Tiesiog nekenčiu. Lauke toks nuostabus oras, o aš įkalinta tarp keturių sienų, kurių neįveikiu jau dešimt metų.

Sėdžiu prie virtuvės lango ir žiūriu į lauką. O ten pats sodų žydėjimo metas. Kaip tik prieš mano langą auga obelis. Graži, aukšta obelis. Stovi, apsipylusi baltais žiedais, lyg nuotaka. Žiūriu aš į ją ir pavydžiu. Kaip gera medžiams: kas rytą jie sveikina saulę, prausiasi lietumi, jie supranta vėjo kalbą. Medžius linksmina paukštelių čiulbėjimas, bitelių dūzgimas. Pastarosioms dabar pats darbymetis.

Apima liūdesys. Ausyse skamba nebylus mano šauksmas. Aš taip pat noriu į lauką! Noriu lakstyti pievomis, atsigulti ant žolės ir stebėti debesis. Juk jie tokie gražūs! Dangus primena mano vaikystės fantazijas, jaunystės svajones. Kai buvau maža, labai mėgau žiūrėti į debesis. Tada jie man atrodė pūkiniai, minkšti ir tokie lengvi. Visada kildavo noras juos pačiupinėti.

Kodėl suaugę žmonės nebekelia akių į dangų? Kodėl savo noru atsisako šio fantastinio pasaulio? Tai, ko netenkame, suprantame per vėlai, kai jau nieko nebegalime pakeisti. Gerai, kad man dar liko mažytis lango įrėmintas dangaus lopinėlis, leidžiantis pabėgti iš monotoniškos kasdienybės.

Net nepastebėjau, kaip, skraidant padebesiais, pralėkė diena ir pradėjo po truputį temti. Aš vis dar sėdžiu virtuvėje, o už nugaros laukia išsirikiavę nebaigti darbai.

 

Loreta Lubytė

2002 m. gegužis

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2002".