Neringa

Mūsų kūryba   Rašiniai

Dažnai mintimis grįžtu į praeitį. Prieš akis iškyla veidai žmonių, su kuriais teko bendrauti, jų likimai.

Ir vėl einu į nežinią su baime ir viltimi. O gal? Naujas gydymas teikia jėgų kovai. Gal, išvalius kraują, pagerės savijauta ir aš pasveiksiu. Einu išplėstomis akimis, nepastebėdama nei veidų, nei palatų numerių.

Čia. Nesmagu eiti į naują vietą. Šviesus kambarys, dvi lovos, nepažįstamas įrengimas ir dvi juodos skvarbios akys. Mano kaimynė 12-13 metų mergaitė. Pažintis nesimezga. Stebime viena kitą. Staiga įeina med. sesuo:

-Na, Neringute, greitai skirsimės? Bus sunku – kreipkis. Ar atvažiuos tėveliai?

Mergaitė sulinksėjo galvele. Suleidusi vaistus, seselė mus palieka. Kasdieninis med. personalo ligonių apžiūrėjimas baigėsi.

Vėl mes dviese.

-Neringa, ar mokaisi mokykloje? Kokiam mieste gyveni? Papasakok, prašau, apie save, artimuosius. Mes dabar lyg likimo seserys.

Labai nenoriai mažoji mergaitė atsakinėjo į klausimus, be jokio smalsumo klausėsi mano pasakojimo. Vėliau pavargusiomis ir abejingomis akimi stebėjo man ruošiamą lašelinę. Netikėtai Neringa paklausė:

-Tau taip pat kraujo liga? Susirgai po Černobylio? Ar labai skauda?

Vos nepakilau iš patalo nuo tų skaudžių, netikėtų ir baisių klausimų. Ką gi aš galėjau atsakyti? Černobylio avarijos pasekmės baisios. Daug žmonių neišgyveno, ir skaudžiausia, kad kenčia vaikai…

Neringa puikiai žinojo savo likimą. Jos gyvenimas jau skaičiuojamas ne metais ir ne mėnesiais. O namie jos laukė tėveliai, du broliukai, su kuriais ji dar taip neseniai nerūpestingai žaidė…

Ligoninė yra knyga, kurioje kiekvienas puslapis yra žmogus su savo gyvenimu, skausmu ir kančia.

Jolanta Starodubcevienė

2003 m.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".