Mugė

Vasara jau įsibėgėjo, liepos mėnuo ir vėl Klaipėdoje "fiesta", t.y. miesto šventė — Jūros diena. Vargu , ar ji suteiks tiek džiaugsmo, kaip visur yra skelbiama spaudoje. Priežasčių yra begalės, o viena iš jų - pinigai. Antra - jei nepaeini ir sėdi vežimėlyje. Bet jeigu labai norisi...

Visų pirma derybos vyksta su antrąja puse. Aiškinamės, kad į kai kuriuos renginius įmanoma patekti ir su "sava transporto priemone", skaičiuojame, kiek tai galėtų kainuoti.

Pirmyn, kol dar neatsirado kitų kliūčių.

Nors derybų pergalė nėra tokio didelė, bet į keletą renginių galėsiu patekti. O koncertus galima išklausyti ir namuose per naktį - skamba juk visas miestas, be to saugiau. Taigi, reikia patekti į mugę. Tai nėra važiavimas į konkrečią vietą, tai lyg susitikimas su draugais, nuo kurių vėliau pabėgi.

Prie upės visa pakrantė nusagstyta prekeiviais, žmonių minios, skamba muzika. Pirmyn... Drr, drr per akmenis, t.y. autentišką akmenuotą senamiesčio gatvę. Važiavimas neteikia jokio malonumo. Palydovėmis sutiko būti Lina ir septynmetė dukra Violeta. Greitai joms atsibodo tempti mano vežimėlį ir jos nurūko pirmyn. Susitarėme susitikti prie naujai atstatyto ir savanorių atitempto Klaipėdos simbolio - laivo Meridiano. Greitai jų nebemačiau, žmonių "lavina" neleido man pravažiuoti. Nusprendžiau apsižvalgyti aplinkui. Sudomino iš stiklo padaryti dirbiniai. Ilgai sukau galvą, kur juos panaudoti. Gal tai naujas stilius, gal galima pritaikyti namuose, gal... ir staiga pajuntu, kaip dūžta stiklai. O Viešpatie, nejaugi tai aš kalta ir per daug prisiartinau prie stendo. Užplūdęs naujas žmonių srautas nunešė mane, taip nieko ir neišsiaiškinusią.

Staiga akiratyje pasirodė manosios palydovės, draugiškai susikabinusios rankutėmis, kad nepasimestų. Valiuojame toliau. Skrybėlaitės, mezginiai iš lino, karoliukai, apyrankės, moliniai žaislai - tik rinkis. Neatsispyrė Violeta pagundoms ir nusipirko molinį šuniuką. Viskas, kuo skubiau pas draugus. Bet taip įdomu pažiūrėti, kaip plaukioja vandens dviračiai, kanojos, taip įdomu pasilenkus stebėti plaukikus, ir .. dukrelės skrybėlaitė nuplaukia iš paskos. Gerai, kad žmonės draugiški. Tiek kanojininkai, tiek plaukikai puolė gelbėti skrybėlės. Ištraukė. Visą varvančią, bet pasijuokti yra iš ko.

Pasijutome alkanos ir pagal kiekvienos norą nusipirkome užkąsti: kas dešrainį, kas ledų. Reikėjo ir pasidalinti, t.y. užteko ir mūsų puošniems rūbams. Viskas , pinigų nebėra, šventiška nuotaika savotiškai pagadinta, reikia sukti atgal.

Sekantį vakarą Jūros šventės finalas - fejerverkai. Mūsų "ašarotas" prašymas vėl buvo įvykdytas. Likus tik 20 min. iki vidurnakčio, lėkėme su mašina , gerai nežinodami kur. Žmonių susibūrimas nurodė vietą, kur reikia sustoti. Diskotekos garsai linksmino visus paskutines minutes ir... saliutas! Vaikiškas džiaugsmas užliejo mūsų šeimyną. Įvairiausiomis spalvomis užlietas dangus palydėjo dar vieną šventę. Savaitinis maratonas buvo baigtas. O visgi kaip gerai, kad yra dienų, kai švenčia visas miestas.

Išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės labai padėjo policija, kuri reguliavo eismą. Važiavome vieni iš pirmųjų, tad eismą stabdė tik kvailiojantys pėstieji. Judėjo visi, tiek ratuoti, tiek einantys keliu.

Jolanta Starodubcevienė

2001 m. liepos 31 d.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2001".