Močiutė

Iš kur tas triukšmas? Nejaugi taip anksti sukilo namiškiai? – tokios buvo mano pirmosios mintys prabudus.

Po truputį pradedu suvokti, kad aš ne namie, kad tai užverda eilinė ligoninės diena. Šiandien ji man bus gal kiek įvairesnė: pradėsiu lankyti gydomąją mankštą. Tiksliau sakant, keliausime mankštintis kartu su palatos kaimyne.

Na, o dabar rituosi iš lovos praustis, o vėliau į valgyklą. Rytmečio valandos bėga sparčiai. Norisi kuo greičiau atsikratyti eilinių procedūrų ir sulaukti ramaus popiečio.

Galų gale kulniuojame abi ilgu koridoriumi į mankštą. Einame lėtai, atsargiai. Grindys – išblizgintos, slidžios.

-Maryt, ar ateisi į koplytėlę?- netikėtai stabdo mus praeinanti moteris.

To klausimo pabaiga mane pasiekia išsitiesusią ant grindų. Kaimynė paseka mano pavyzdžiu. Abi skaniai juokiamės. Pabandyk, žmogau, dabar atsistoti, kai taip slidu, o kojos neklauso.

-Maryt, va tas kabinetas mums ir reikalingas. Stokis ir perspėk metodistę, kad tuoj įropos žavus “keturkojis”. Lai neišsigąsta.

Tiesa, mano kaimynė Marytė yra senyvo amžiaus moteris. Puikus ji žmogus ir humoro jausmą gerą turi.

-Puiku, anūkėle, tai ropojame abi arba laikykis už manęs ir kelkis.

Galvojau neilgai: vien iš mandagumo pirmą dieną reikėtų pasiekti tikslą atsistojus. Ką gi, bandom stotis. Apšilimas padarytas, bet nesėkmingas. Į fizkultūros kabinetą įšliaužiame drąsiai ir su gera nuotaika…

Jolanta Starodubcevienė

2003 m.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".